Viešojoje erdvėje vis dažniau skamba nuomonė, kad neuroįvairovė – autizmas, ADHD – tapo tam tikra mada, o diagnozės dalinamos net ir internete. Tačiau už šio etikečių klijavimo slepiasi kur kas gilesni klausimai. Nemanau kad kas nors norėtų būti “ne normalus”, ar turėti diagnozę ir ja puikuotųsi. Keista girdėti kalbas, kad egzistuoja tokios mados. Gal tokiu būdu ne visai taikliai išsakoma nuostaba, kad gana staiga “atsirado” tiek daug žmonių, turinių neuroįvairovei priklausančius bruožus.
Manyčiau, kad klausimą reikėtų kelti priešingą - kas nutiko, kad taip ilgai šių žmonių tiesiog nematydavom? Ir kodėl rikdavomės matyti tik dalį tikrojo paveikslo? Kaip susiformavo idėja, kad “normalu”, “sveika” yra tik neurotipiška, o visa kita reikia gydyti ir taisyti?
Juk neretai neuroįvairovės bruožus ir apraiškas priskirdavom tiesiog “keistumams”. Argi nėra įstabu, kad mūsų mąstyme ir pasaulio vaizde egzistuoja kategorija “keistumai”- juodoji skylė, į kurią galima sumesti viską, ko nesuprantam ir tuojau pat apie tai pamiršti. O kaip visą tą laiką jaustėsi neuroįvairovei priklausantys asmenys? Ko gero kaip neegzistuojantys, ar turintys kažką, ką reikia slėpti, ar bandyti paversti “normaliu”. Kad šie asmenys pagaliau gali save atpažinti ir suprasti, kad jų bruožai yra ne tik legalus, bet ir “normalus” bei sveikas gyvenimo būdas - yra revoliucinga pažanga, bet ne mada.
Pastaruoju metu žmonės dažniau ir aktyviau stengiasi save suprasti, perprasti savo sunkumų priežastis ir mechanizmus, bando savarankiškai ieškoti atsakymų ir sprendimų. Manyčiau tai - nuostabi iniciatyva. Apskritai žmonių domėjimasis yra sveika veikla, nes ji tiesiogiai siejasi su psichologine sveikata. Kai kuo nors domimės mūsų smegenys išjungia gynybai skirtus centrus ir inicijuoja idėją, kad yra saugu - tai vienas iš efektyiausių streso mažinimo būdų.
Kai asmuo save priskiria vienai ar kitai neuroįvairovės diagnozei, dažniausiai jis nenešioja diagnozės kaip vėliavos, o tikrina savo hipotezę, kitaip tariant - nešiojasi šią diagnozę kaip klausimą, į kurį vis dar ieško galutinio atsakymo. Vieni kreipsis į specialistus ir norės aiškaus moksliniu metodu grįsto atsakymo, kiti domėsis straipsniais, videoįrašais ir kita prieinama informacija, patys augindami savyje aiškesnį neuroįvairovės vaizdą ir kiek jie patys atitinka šį paveikslą.
Neuroįvairovė ne veltui pavadinta įvairove - galimybių ribos tokios plačios, kad net specialstai dažnai susiduria su klausimu - kur toji riba, kur neuroįvairovė jau yra neurotipiškumas ir kokie požymiai yra atskiriantieji vieną ar kitą neudoįvairovės tipą.
Neuroįvairovė ne veltui pavadinta įvairove – jos ribos tokios plačios, kad net specialistai dažnai susiduria su klausimu: kur yra riba, kai neuroįvairovė pereina į neurotipiškumą ir kokie požymiai atskiria vieną neuroįvairovės tipą nuo kito.
Kas vyksta žmogaus viduje, kai jis daugelį metų gyvena nežinodamas, kad jo neurologinė kompozicija ne tipiška ir nuolat bandydo įtilpti į neurotipiškas normas, geriausiai atsakytų neuroįvairovei priklausantis žmogus. Aš nepriklausau neuroįvairovei, bet galiu pakomentuoti ir šiek tiek apibendrinti savo praktikoje ir gyvenime sutiktų ar sutinkamų asmenų patirtis.
Ko gero didžiausia ir skaudžiausia pasekmė, kai neuroįvairovei priklausantis asmuo apie tai nežino, yra perdegimas. Gyventi pasaulyje, kuris nepritaikytas tavo neurotipui ir visada bandyti atititikti socialiai pageidaujamą normą, reiškia nuolat jausti įtampą ir tam tikra prasme, vaidinti, kad esi kitoks, nei esi. Tai reikalauja didžiulių energijos resursų.
Svarbu nesupainioti neuroįvairovei priklausančių amenų su tais, kurie vaidina esą kitokie, kad gautų naudos, ar kai visi elgiamės šiek tiek kitaip vis kitokiose socialinėse situacijose - paprastai tai vadiname socialiniais vaidmenimis. Neuroįvairovei priklausantiems asmenims tai nėra naudos siekimas, tai - siekimas pritapti, būti pripažintu, priimtu, vertinamu kaip lygiaverčiu ir patikimu.
Jei kalbame apie autistiškus asmenis, paprastai bandymas atitikti socialiai pageidaujamas normas vadinamas maskavimu. Jei autizmo spektrui priklausantis žmogus turi stipresnį susidomėjimą žmonių elgesiu bei palankias sąlygas stebėti ir suprasti įvairius socialinių normų aspektus ir stipresnes intelektines gebas, didelė tikimybė, kad jo maskavimas bus toks geras ir subtilus, kad niekas net neįtars, jog jis priklauso neuroįvairovei. Tačiau tai visiškai nereiškia, kad jis už tai nemokės didžiuliais energijos praradimo kiekiais, perdegimu (anksčiau ar vėliau), fiziniais simptomais, siejamais su įtampa - virškinamasis traktas, galvos skausmai, kraujagyslių sistema, kraujospūdis ir pan.
Tuo tarpu dėmesio sutrikimą turintis asmuo save pertemps stengdamasis įveikti užduotis tuo pačiu tempu ir terminais, kaip ir neurotipiški asmenys. Nepažinęs savęs, taikys netinkamus savęs motyvavimo įrankius, kai tuo tarpu jam ar jai labiau tiktų struktūravimo ir kiti pagalbos įrankiai.
